Akmenukas jautėsi laimingas, bet ne per daug. Jis labai norėjo pamatyti švyturį ir į jį užlipti. Tačiau juk visi žino, kad akmenys neturi kojų ir lipti laiptais negali. Rausvutis galvojo apie švyturį. Vieną saulėtą rytą akmenukas nusprendė keliauti link jo. Mažylis žinojo, kad į švyturį neužlips, bet labai norėjo ten patekti. Rausvutis riedėjo ilgai, atiduodamas visas jėgas bandė kuo greičiau pasiekti savo tikslą. Akmenėlis labai pavargo, bet buvo verta. Jis žiūrėjo į švyturį ilgai ilgai ir labai norėjo ten užlipti. Vakare Rausvutį rado vienas berniukas. Jis pakėlė akmenuką ir ilgai laikė savo delne.
Berniukas nusinešė mažylį į švyturį. Rausvutis jautėsi ne tik dėkingas vaikui, bet būdamas naujojo draugo rankose suprato, kad yra pats laimingiausias akmenukas pasaulyje.
Vieną gražią vasaros dieną Palangos paplūdimyje žaidė vaikai, kurio krantus skalauja Baltijos jūra. Mergaitė vardu Rožė pririnko pilną kibirėlį akmenukų. Išsidėliojo akmenukus ant smėlio ir rinko jiems vardus.
Kiekvieną akmenuką vartė ir įdėmiai juos apžiūrinėjo. Ji labai nustebo pamačiusi akmenuką panašų į veiduką. Jame buvo akyčių ir burnyčių įbrėžimai. Rožė akmenuką pavadino Akmenuku Veiduku. Mergaitė sumanė pastatyti smėlio pilį, kurios saugoti pastatė Akmenuką Veiduką.
Kai atėjo metas keliauti namo, mergaitė paliko Akmenuką Veiduką, kurį netrukus rado kitas vaikas.
Viktorija Degutytė 3g klasė
Gyveno kartą akmenukas Mažylis. Jis buvo mažas ir su skylutėmis. Akmenukas gyveno mažame, gražiame kaimelyje. Jis riedėdavo kūlversčiais po kaimą ir stebėdavo dirbančius žmones. Mažylis svajojo nuvykti į Paryžių. Jis norėjo užlipti į Eifelio bokštą.
Akmenukas turėjo draugą paukštelį vardu Rio. Mažylis paprašė paukštelio nuskraidinti į jo svajonių šalį. Akmenukas atsisėdo ant Rio plunksnų ir nuskrido. Jie skrido viršum pievų, miškų, ežerų. Tolumoje pamatė Eifelio bokštą. Rio nutūpė ant pačios viršūnės. Paukštelis sučiulbėjo:
- Niekada nenustok svajoti, tikėk, svajonės pildosi!
Vėjas Strasevičius 3 g klasė
-Kalvi, kalvi, gal galėtumėte nukalti drožtukui naujus ašmenis, kad jis galėtų drožti?
- Galėčiau. Ateikit rytoj. Dabar turiu darbo, einu dirbti,- pasakė kalvis
-Ačiū!- sušuko pieštukas ir drožtukas.
Kitą dieną jie vėl atėjo pas kalvį. Kalvis jau buvo nukalęs naujus ašmenis. Drožtukas, atsidėkodamas meistrui, nudrožė visus jo pieštukus.
Draugai grįžo namo. Pieštukas linksmai piešė savo piešinius, o drožtukas drožė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą